Vaiko pirmieji metai – tai metas, kai sustoja pasaulis ir viskas ima suktis aplink mažą šiltą kūnelį. Mūsų sūnus Augustas gimė vėlyvą kovo vakarą – kai už lango dar snigo, bet kažkur ore jau tvyrojo artėjančio pavasario pažadas. Tas pažadas man tapo realybe – mažas, šiltas kūnelis ant krūtinės, o visas gyvenimas akimirksniu apsivertė aukštyn kojom.
Pirmieji mėnesiai buvo pilni visko – bemiegių naktų, neaiškaus verksmo, pirmųjų šypsenų. Buvo akimirkų, kai nežinojau, ar dar galiu daugiau iškęsti, bet tada jis pažvelgdavo į mane tomis didelėmis akimis ir suprasdavau – viskas verta. Kiekviena valanda, kiekvienas nerimas.
Kai Augustas pirmą kartą sukruto, pakėlė galvą, išleido tą juokingą garsą, kuris vėliau tapo juoku – mes tai įamžinom. Kiekvieną tokią akimirką stengiausi fotografuoti, užfiksuoti ne tik telefone, bet ir širdyje. Jo pirmas dantis, pirmas žingsnis, pirmas kartas, kai pasakė „mama“. Viskas buvo pirmą kartą. Ir viskas buvo be galo svarbu.
Šiandien mūsų šaldytuvo durelės pilnos magnetukų – mažų nuotraukų, kurios primena, kaip greitai viskas keičiasi. Čia Augustas su šypsena iki ausų pirmąkart valgydamas moliūgų košę. Čia jis dar beplaukiukas, susiraukęs po vonios. Kiekvienas magnetukas – mūsų mažas lobis, kurį per dieną pamatau gal dešimt kartų, bet visada su tuo pačiu šypsniu.
Tie pirmieji metai buvo kupini atradimų – ir šiandien, žiūrėdama į šaldytuvą, pilną nuotraukų magnetukų, aš vis prisimenu, kokie ypatingi buvo vaiko pirmieji metai. Ir nors Augustas jau bėgioja, kalba, o netrukus švęsime jo trečiąjį gimtadienį, tie pirmieji metai visada liks ypatingi. Jie išmokė mane kantrybės, besąlygiškos meilės ir… fotografuoti tada, kai viskas atrodo netobula – nes būtent tos akimirkos yra tikros.