Kai kalbu apie Kingą, mano širdis vis dar prisipildo šilumos. Tai ne tik šuns istorija – tai prisiminimas apie ištikimą draugą, kuris 14 metų šalia manęs buvo ne šuo, o šeimos narys, sielos veidrodis, tylus palydovas tiek geruose, tiek sunkiausiuose gyvenimo etapuose.
Kingas buvo rytų vokiečių aviganis – grakštus, stiprus, paklusnus, bet svarbiausia – turintis be galo gerą širdį. Nuo pat mažens jis išsiskyrė savo sumanumu, tiksliu paklusnumu ir nepaprasta intuicija. Jam nereikėdavo komandų – jis jautė nuotaiką, nuojautą, pavojų. Jis žinojo, kada reikia prie manęs tyliai prisiglausti, o kada išdidžiai stovėti šalia.
Kiekvieną rytą jis mane pasitikdavo džiugiai vizgindamas uodegą, o kiekvieną vakarą mus lydėdavo pasivaikščiojimas – mūsų nerašytas ritualas. Žiemą – per sniegą ir vėją, vasarą – per žydinčias pievas. Jis niekada nepavargo būti šalia.
Prisiminimas apie Kingą – tai ne liūdesys. Tai padėka.
Padėka už tūkstančius akimirkų:
– Kai jo letenos išmokė mane kantrybės.
– Kai jo akys kalbėjo daugiau nei žodžiai.
– Kai jo lojimas tapo mano namų saugumo ženklu.
Prieš šešerius metus Kingas mus paliko. Jis tyliai išėjo – oriai, be skausmo. Tą dieną liko tuščia guolio vieta, bet prisiminimų pilna širdis.
Ši šuns istorija – ne apie netektį, o apie meilę be sąlygų. Apie ištikimą draugą, kurio prisiminimas vis dar gyvas. Ir galbūt todėl šiandien ant mūsų šaldytuvo kaba mažas magnetukas su Kingo nuotrauka. Kai jį pamatau – šypsausi. Nes prisiminimai verti būti ne tik širdyje, bet ir ten, kur matai juos kasdien.