Meilės istorija, kurią noriu papasakoti, yra apie mane – Jurgitą – ir Darių. Tai tikra meilės istorija, kuri prasidėjo visai netikėtai, bet pakeitė viską. Šiandien mano širdis kupina dėkingumo ir džiaugsmo – jei kas būtų pasakęs, kad sutiksiu žmogų, kuris taps ne tik mano mylimuoju, bet ir artimiausiu draugu, būčiau tik šypsojusis. Bet štai – čia esu. Ši meilės istorija – tai ne tik prisiminimai, bet ir šviesa mano kasdienybėje.
Viskas prasidėjo vieną vėlyvą rugsėjo vakarą, kai netyčia per draugę patekau į vakarėlį, į kurį visai nenorėjau eiti. Buvo lietinga, niūru, o mano nuotaika – dar niūresnė. Tą vakarą vilkėjau paprastą megztinį ir džinsus, tikėdamasi kuo greičiau prasukti ratą, pasisveikinti ir išslysti nepastebėta. Tačiau likimas turėjo kitų planų.
Darius stovėjo prie virtuvės stalo, juokėsi iš kažkieno pokšto. Jo juokas buvo nuoširdus, skambus, tas, kuris apgaubia tave šiluma net nežinant kodėl. Kai mūsų akys susitiko, laikas tarsi trumpam sustojo. Jis šyptelėjo – paprastai, neįkyriai, bet taip, kad aš pasijutau lyg būčiau vienintelė tame kambaryje.
Tą vakarą mes kalbėjomės. Apie viską. Apie vaikystę, apie muziką, apie tai, kodėl arbata geriausia lietingais vakarais. Jis nebuvo kaip kiti – nesistengė manęs sužavėti, tiesiog buvo savimi. O aš pirmą kartą po ilgų metų jaučiausi visiškai savimi.
Mūsų pažintis vystėsi natūraliai, be jokių spaudimų. Kiekvienas susitikimas tapdavo laukiamiausia dienos dalimi. Įsimylėjau jo smalsumą, nuoširdumą, jo tylą, kuri buvo jauki, o ne nejauki.
Vieną savaitgalį, kai išvykome prie ežero, jis atsivežė termosą arbatos ir paslėpė mažą raudoną vokelį tarp puodelių. Ten buvo raštelis: „Būti su tavimi yra kaip kvėpuoti – natūralu, lengva, būtina.“ Verčiau raštelį kelis kartus, negalėjau patikėti, kad kas nors gali taip jausti. Tą dieną supratau – jis mano žmogus.
Per metus mūsų gyvenime buvo visko – juoko, ašarų, net ir vienas rimtas kivirčas, po kurio abu supratome, kaip svarbu mokėti klausytis, atleisti ir kalbėtis. Jis visada grįždavo – ne tik fiziškai, bet ir emocijomis. Niekuomet nebuvau palikta viena su savo jausmais.
Darius ne tik mylėjo mane – jis tikėjo manimi. Kai nusprendžiau mesti darbą, kuris mane slėgė, ir pradėti fotografuoti profesionaliai – jis buvo pirmasis, kuris sakė: „Tu gali.“ Kai naktimis abejojau savimi – jis tyliai apkabindavo ir primindavo, kiek daug aš jau nuėjau.
Aš myliu jį ne tik už tai, koks jis su manimi – bet ir už tai, kaip jis elgiasi su kitais. Jis padeda mamai ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad jam rūpi. Jis sustoja pakelėje, kai pamato sugedusį automobilį. Jis atsimena mano brolio gimtadienį – net kai aš pamirštu.
Prieš porą mėnesių, vėl prie to paties ežero, jis priklaupė ant vieno kelio. Nei pompastiškai, nei su kamera, tiesiog mes, vėjas, lapai ir jo rankos, drebančios iš jaudulio. Jis žiūrėjo man į akis ir tarė: „Noriu kartu sutikti visus rytus ir visus vakarus.“
Žinoma, pasakiau „taip“. Ne todėl, kad tai buvo tobula akimirka, bet todėl, kad jis – tobulas man.
Šiandien, kai žiūriu į mūsų nuotraukas, kai kuriu magnetukus mūsų šaldytuvui, žinau – kiekviena akimirka verta būti įamžinta. Nes tai – ne tik mūsų prisiminimai. Tai – mūsų meilės istorija.
Ir aš ją pasakoju jums – nes kartais pasauliui reikia šiek tiek daugiau šviesos. Ir jei tik galiu – aš ja dalinuosi.