Tą rytą viskas prasidėjo įprastai – atėjau į darbą, pasiėmiau kavos, peržvelgiau elektroninius laiškus. Niekas nesiskyrė nuo kitų rytų. Tik viena detalė atrodė neįprasta – susirinkimų salė buvo užrezervuota visam pusvalandžiui ir kvietimas į ją atėjo man asmeniškai.
Kai įžengiau vidun, visi kolegos atsistojo ir pradėjo ploti. Aš nuoširdžiai sutrikau. Nesu pratęs būti dėmesio centre. Ant sienos – skaidrė su užrašu: „10 metų kartu – ačiū, kad esame komanda.“ Ir šalia – nuotraukos iš visų tų metų: pirmoji darbo diena, komandiniai projektai, Kalėdiniai vakarėliai, net mano pirmoji prezentacija, kai drebančiu balsu kalbėjau prieš visą skyrių.
Tuomet vadovas pasakė kalbą – paprastą, bet nuoširdžią. Jis kalbėjo ne apie pasiektus skaičius ar planus, o apie tai, kiek daug reiškia žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Kiekvienas kolega pasakė po sakinį – trumpą, bet stiprų. Ir aš supratau, ką reiškia tikras įvertinimas darbe.
Tai ne tik padėka. Ne tik diplomai ar raštai. Tai jausmas, kad tavo buvimas čia – svarbus. Kad kažkieno diena buvo lengvesnė, nes tu padėjai. Kad kažkieno idėja pavirto sėkme, nes tu prisidėjai.
Po visko man padovanojo simbolinę dovaną – rėmelį su mūsų visų nuotrauka, kurioje parašyta: „Komanda – tai TU.“ Ta nuotrauka iškart rado vietą mano šaldytuve. Tačiau dar tą pačią dieną nusprendžiau padaryti ką nors daugiau – užsisakiau nuotraukų magnetuką su šia akimirka. Dabar kiekvieną rytą, kai gaminu pusryčius, jis man primena ne tik darbą. Jis primena žmones. Vertę. Ir tai, kad buvau pastebėtas.
Kartais nereikia didelių prizų. Kartais užtenka šypsenos, žodžio „ačiū“ ir mažo prisiminimo, kuris primena – tu esi vertas.